Užuot pasistatęs skrajojantį laivą, žmogelis sau ir savo pačiutei surentė namelį.

Ne už savus pinigus. Už skolintus. Paskolino jam ponas du šimtus tūkstančių. Bet liepė per dvidešimt metų sugrąžinti. Ir ne tik paskolintus pinigus, bet dar ir palūkanas sumokėti. Pasiskaičiavo žmogelis, kad jam su pačiute teks atiduoti po trečdalį savo uždirbamo gero, pagalvojo, ir sutiko. Duos Dievas, pinigėlių jie užsidirbs, o savo stogą turės jau dabar. Taip ir gyveno žmogelis su savo pačiute nei tai savo, nei tai pono namuose. Kiekvieną mėnesį atseikėdavo ponui po saiką pinigų. Ir staiga į namus pasibeldė... Ne, ne gandras, o Aitvaras. Ir atnešė jis žmogeliui skrynią pinigų. Ne tiek, kad užtektų iš karto atsiskaityti su ponu, bet vis vien daug – dešimt tūkstančių. Nebuvo tų pinigų – nebuvo bėdos. O dabar suka žmogelis su pačiute galvą, kaip čia geriau padarius: ar tuos pinigus atiduoti ponui (tada tektų mažiau atseikėti kiekvieną mėnesį), ar iš džiaugsmo vėjais paleisti (pačiutė naujų kailinių norėjo, žmogelis apie juodbėrį svajojo), ar geriau prisipirkti už tuos pinigėlius grūdų ir užsėti lauką. Tada užaugs derlius, pinigėlių bus daugiau. Ir tas saikas, kurį reikia kas mėnesį atiduoti ponui, bus lengviau pasemiamas.

 

 

O kaip elgtumės mes, atsidūrę tokioje situacijoje? Tarkime, šeima, turinti 200 tūkst. litų paskolą dvidešimčiai metų, rado (sutaupė, uždirbo) „atliekamus“ 10 tūkst. litų. Ką daryti su šitais pinigais:

 

Ar grąžinti dalį paskolos:

Ar pinigus panaudoti kitiems tikslams:

 

 

Pirmas variantas – kuo greičiau atsikratyti skolos. Tokį pasirinkimą gali lemti keletas motyvų. Vienas iš jų: kadangi paskola didina finansinį nesaugumą, reikėtų stengtis kuo greičiau jos atsikratyti. Paskola reikalauja nuolatinio pinigų srauto. Turėdamas ilgalaikę paskolą, žmogus tampa priklausomas nuo pastovaus pajamų šaltinio. Tada negali taip lengvai priimti sprendimo išeiti iš darbo, bijo susirgti ar patirti kokių nors netikėtai didelių finansinių nuostolių. Tokios baimės stipriausios būna paskolos laikotarpio pradžioje, kai dar neaišku, kaip seksis gyventi turint paskolą, kai kiekvieną mėnesį teks ją grąžinti. Kuo didesnė paskola (kuo didesnę dalį pajamų reikia skirti paskolos įmokoms), tuo baimė stipresnė. Tiesa, laikui bėgant paskolos įmokos ir pajamų santykis mažėja (kadangi uždirbame daugiau pajamų). Išskyrus tuos atvejus, kai padidėjus palūkanų normai, padidėja ir mėnesio įmokos. Tada baimė vėl sustiprėja.

 

 

Ar racionalus sprendimas laisvus pinigus skirti grąžinamai paskolos daliai, jei taip stengiamės sumažinti kasdieninę paskolos naštą?

 

 

Mūsų atveju kalbame apie dvidešimties metų trukmės 200 tūkst. litų paskolą, kai palūkanų norma 6 proc., o mokėjimo būdas – anuitetų. Grąžinus 10 tūkst. litų, paskolos mėnesio įmoka sumažėja 71 litu per mėnesį (daugiau variantų pateikta 1 lentelėje). Mėnesio įmoka sumažėja todėl, kad grąžinus dalį paskolos anksčiau lieka mažesnis paskolos likutis, o laikas iki paskolos sutarties pabaigos nesikeičia. Vadinasi, per tą patį laiką lieka grąžinti mažesnę skolą. Dėl to įmokos ir sumažėja. Kuo didesnė palūkanų norma ir kuo trumpesnis paskolos laikotarpis, tuo skirtumas reikšmingesnis. Taigi turime du variantus ir du rezultatus. Vienas iš jų – mokėti 71 litu per mėnesį mažiau (visa paskolos įmoka yra 1 432 litai), kitas – mokėti ne mažesnes įmokas, bet turėti 10 tūkst. litų atsargą, kurios, tarkim, sumažėjus pajamoms, užtektų septynių mėnesių įmokoms. JAV atlikti tyrimai rodo, kad žmonėms ne tiek svarbus visos paskolos dydis, kiek mėnesio įmoka, nes nuo jos priklauso, kiek šeimai liks kasdienio vartojimo išlaidoms.

 

Kuo linijinis mokėjimo būdas skiriasi nuo anuitetų Paskolų gavėjai gali pasirinkti mokėjimo būdą: linijinį arba anuitetų. Linijinis reiškia, kad visa paskola yra padalijama į lygias dalis. Jei paskolos laikotarpis 20 metų, tokių dalių bus 240 (12 mėn. x 20 metų). Palūkanos visąlaik skaičiuojamos pagal paskolos likutį. Laikotarpio pradžioje įmokos yra didesnės negu laikotarpio pabaigoje. Pabaigoje paskolos likutis yra sumažėjęs, todėl priskaičiuojama mažiau palūkanų. Pavyzdžiui, pirma įmoka, apskaičiuota šiuo būdu, būtų 1 833 Lt (paskolos dalis – 833 Lt, palūkanų – 1 000 Lt, paskutinė įmoka po 20 metų – 837 Lt (paskolos dalis – 833 Lt, palūkanų – 4 Lt). Anuitetų būdas reiškia, kad paskolos grąžinimo grafikas sudaromas taip, kad įmokos visą laiką yra vienodos. Vėlgi dalį įmokos sudaro grąžinama paskola, kitą dalį – palūkanos. Palūkanos skaičiuojamos pagal paskolos likutį. Mūsų atveju visus 20 metų mėnesio įmoka būtų 1 433 Lt (jeigu tik palūkanų norma nesikeis). Tačiau įmokos struktūra laikotarpio pradžioje ir laikotarpio pabaigoje būtų ne vienoda. Laikotarpio pradžioje grąžinama paskola – 433 Lt, palūkanos – 1 000 Lt, laikotarpio pabaigoje paskolos dalis – 1 425 Lt, palūkanų – 7 Lt. Pasirinkusieji linijinį palūkanų skaičiavimo būdą per visą laikotarpį už 200 tūkst. Lt paskolą sumokėtų 120 500 Lt palūkanų, pasirinkusieji anuitetų būdą – 143 887 Lt palūkanų. Tie, kas nori sutaupyti palūkanas renkasi linijinį būdą, o tie, kas nori mokėti mažesnes įmokas (laikotarpio pradžioje), renkasi anuitetų būdą.

  

1 lentelė. Kiek sumažėtų mėnesio įmoka, jei iš anksto grąžintume 10 tūkst. litų... 

 

 

 

Kitas motyvas: paskola – tai papildomos išlaidos. Pirmiausia – tai palūkanos. Neturi paskolos – nemoki palūkanų. Jei yra galimybė nemokėti, tai kam tada mokėti? Mūsų nagrinėjamu atveju šeima per 20 metų sumokėtų 143 887 litų palūkanų. Dabar grąžinus 10 tūkst. litų, per dvidešimt metų tektų sumokėti 7,2 tūkst. litų mažiau palūkanų (daugiau pavyzdžių – 2 lentelėje). Kuo laikotarpis ilgesnis, tuo daugiau sutaupysime grąžinę dalį paskolos anksčiau.

 

2 lentelė. Kiek sutaupytume palūkanų jei iš anksto grąžintume…

 

Su paskola susijusios išlaidos yra ne tik palūkanos. Tai gali būti išlaidos ir gyvybės draudimui, ir turto draudimui. Turto draudimas yra privalomas įkeičiant būstą. Bet toks draudimas gali praversti ir neturint paskolos. Juolab kad nuostoliai draudžiamojo įvykio (gaisro, vandentiekio avarijos ar pan.) atveju gali būti kur kas didesni negu šeimos mėnesio pajamos. Gyvybės draudimas nėra privalomas. Tačiau gyvybės draudimas reikalingas ne tik turint paskolų. Paskola gali nebent lemti draudimo sumos dydį. Kuo didesnė draudimo suma, tuo brangiau kainuoja draudimas. Mažėjant paskolos likučiui, galima mažinti ir draudimo sumą. Tačiau gyvybės draudimo sumą sumažinus 10 tūkst. litų, draudimo įmokos pokytis nėra reikšmingas. Dar gali būti kredito įmokų draudimas, kai draudžiamojo įvykio atveju (pavyzdžiui, darbo praradimo) įmokas bankui už draudėją kurį laiką moka draudimo bendrovė. Šis draudimas nėra privalomas, tačiau jau tiesiogiai susijęs su paskola. Tik čia įmoka yra vienkartinė ir mokama pasiimant paskolą, todėl, grąžindami dalį paskolos anksčiau, nieko nesutaupytume.

 

Taigi, jei mūsų tikslas yra žūtbūt sumažinti paskolos įmokas, galbūt geriau ilginti paskolos laikotarpį ir susitaikyti su mintimi, kad palūkanų per ilgesnį laikotarpį reikės sumokėti daugiau. Jei norime įmokas sumažinti bent perpus, tai, iš anksto reikėtų grąžinti bent 100 tūkst. litų.

Grąžindami paskolą anksčiau, sutaupome mokėtinų palūkanų sumą, tačiau, matydami tiktai tokį tikslą, nepamatome kitų galimybių.

 

 

Į skolą galima žiūrėti ne tik kaip į galimybę įsigyti reikalingą daiktą, kol dar jam nesame susitaupę, bet ir kaip į galimybę gauti daugiau naudos iš skolintų pinigų. Yra argumentuojančiųjų, kad nereikia skubėti grąžinti paskolos. Ypač tokie argumentai sustiprėja, kai šalyje pastebima didesnė infliacija. Infliacija yra tarsi visuotinis turto mokestis. Ji kenkia tiems, kas turi turto (pinigų), bet naudinga tiems, kas turi skolų. Todėl, kad, laikui bėgant, pasiskolintų pinigų suma išlieka tokia pat, o vertė mažėja. Sutikite, šiandien už 10 tūkst. litų galime nusipirkti daugiau, negu galėsime už tuos pačius 10 tūkst. litų nusipirkti po dvidešimties metų. Perkamosios galios mažėjimui didžiausią įtaką turi infliacija. Pavyzdžiui, esant 3 proc. metinei infliacijai, 10 tūkst. litų po dvidešimties metų būtų verti tiek, kiek šiandien verti 5,5 tūkst. litų (žr. 3 lentelę). Tai gal geriau pirkti sau už 10 tūkst. litų šiandien, o bankui tuos 10 tūkst. litų mokėti dvidešimt metų? Tačiau už tokią galimybę bankui dar turime mokėti ir palūkanas. Palūkanos paprastai būna didesnės už infliaciją. Tiesa, dabar Lietuvoje gyvename neįprastu laikotarpiu, kai paskolų eurais palūkanos yra mažesnės už vidutinę metinę infliaciją. Bet abejoju, ar tai tęsis dvidešimt metų.

 

3 lentelė. Kiek būtų verti 10 tūkst. litų...

 

Taigi gal paskolą grąžinti pagal grafiką, o dabar „atliekamus“ pinigus išleisti kokioms nors prekėms. Kaip toks uždavinys sprendžiamas įmonių finansų valdymo vadovėliuose? Būtų apskaičiuojama sutaupytų palūkanų vertė šiandienos pinigais ir palyginama su nauda, kurią galėtų duoti alternatyvus pinigų panaudojimo būdas (vėlgi šiandienos pinigais).

 

Tarkime, galime pasirinkti, ar grąžinti paskolą, ar šiemet už 10 tūkst. litų nusipirkti malkų ateinantiems penkeriems metams. Per dvidešimt metų sutaupytų palūkanų (7,2 tūkst. litų) vertė šiandienos pinigais yra 5,8 tūkst. litų (apskaičiuojama kiekvienais metais sutaupytų palūkanų vertė šiandien, jei vidutinė metinė infliacija 3 proc.). Malkas galime pirkti šiandien už 10 tūkst. litų penkeriems metams, o galime pirkti kasmet. Tikėtina, kad malkų kainos didės sparčiau negu bendras kainų lygis (juk malkos yra energetikos prekė). Taigi jei perkant per penkerius metus už malkas sumokėta pinigų suma šios dienos pinigais būtų didesnė negu 15,8 tūkst. litų, šiandien geriau pirkti malkas, o ne skubėti greičiau grąžinti paskolą. Na, o jei už tą sumą pirktume kailinius ir per kelerius metus juos nunešiotume, norint pagrįsti tokį pirkinį, tektų įrodyti, kad emocinė, psichologinė ar dar kokia nors kitokia nauda verta daugiau negu 15,8 tūkst. Lt šiandien.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ar galima apgauti banką ir, pavyzdžiui, nemokėti palūkanų? Negalima ir nerekomenduojama. Tačiau yra įmanoma iš banko pinigų gauti naudos daugiau, negu mums kainuoja banko pinigai. Pinigus nebūtina išleisti. Galima juos investuoti (į verslą, į kitą turtą, į vertybinius popierius). Tokiu atveju reikėtų pasirinkti variantą, kuris leistų uždirbti daugiau, negu šiandien sutaupome. Šiandien palūkanos už būsto paskolas litais yra iki 8 procentų. Vadinasi, reikėtų ieškoti investicijų, kurios leistų vidutiniškai per metus uždirbti daugiau negu 8 proc., atskaičius visus mokesčius.

 

Į skolinimą ir skolinimąsi vienu metu norint uždirbti iš palūkanų skirtumo reikėtų žiūrėti gana atsargiai. Ne kiekvienais metais pasiseka, ir ne kiekviena pasirinkta investicija pasiteisina. Todėl prieš priimant tokį sprendimą svarbu įvertinti, kokiam laikui skoliname (arba investuojame) ir ar užteks pajamų (kitokių negu gaunamų už naują investiciją) grąžinti anksčiau pasiimtą paskolą. Artimiausiu laikotarpiu kapitalo rinkų specialistai nežada stabilaus pelningumo akcijų rinkose. Tai reiškia, jog gali atsitikti ir taip, kad palūkanų teks sumokėti daugiau, negu gausime pelno. Pelno, beje, per vienerius metus galime ir iš viso negauti. Tačiau jei investuojame ilgam laikotarpiui, tokia tikimybė mažėja.

 

 

Nauda gali būti matuojama ne tik sutaupytais pinigais. Gal būt siekiame kitos naudos, pavyzdžiui saugumo (mūsų jau anksčiau minėtas pasirinkimas laikyti pinigų atsargai) ar mažesnės rizikos, kaupdami įvairių rūšių turtą. Kuo skirtingesnių rūšių turime turto (ir nekilnojamojo turto, ir akcijų, ir obligacijų, ir žaliavų rinkų finansinių priemonių), tuo mažesnė tikimybė, kad visų turto rūšių vertė smarkiai sumažės vienu metu. Toks būdas mažinti riziką dar vadinamas diversifikavimu. Yra įrodyta, kad per ilgą laikotarpį turto portfelio, kurį sudaro įvairių rūšių investicijos, pelningumas yra didesnis, o rizika mažesnė negu tuo atveju, jei visas turtas būtų tik vienos rūšies investicija.